žlebterėti

žlèbterėti, -ėja (-ia NdŽ), -ėjo Rtr, KŽ žr. žlebtelėti: 1. Kbr, Prk Dūdjonienė nenoriai nusišypsojo, mane pamačiusi, ir taip pat nenoriai žlebterėjo vieną kitą žodį I.Simon. 2. Snt Mažu ką daugiau būtų žlèbterėjęs, – tai būtų ir išvežę Pjv. Jei ką negerai iš nemokėjimo ant spaviednės žlebterėsi, spaviednykas tavi pamokys P. Kažkas žlebterėjo klausimą, kodėl Karalius sutuoktuvių metu leidęs užrakinti bažnyčią I.Simon. Anas be jokio gludnumo, kad žlèbterės žodį, tai kaip purvu aptėkš Ds. 3. Žlebterėjo vargšas ant žemės ir aiktelti nespėjo rš. 4. tr. numesti: Ubagas žlebterėjo terbą ažupečin ir užsirioglino an pečiaus Ds.